Savarankiška kelionė po Andalūzijos regioną

Jūsų dėmesiui – antroji Ingos pasakojimo dalis, kurioje įspūdžiai ir patarimai iš kelionės maršrutu: Sevilija – Ronda – Gibraltaras. Ką pamatyti? Kur apsistoti? Skaitom.

Sevilija

Vėl vingiuoti kalnų keliai, prie kurių jau baigiam priprast. Privažiuojam didmiestį. Pirmas įspūdis tikrai nedžiugina – šiukšlynas, apleisti namai, bet vis dar tikiuosi, kad tai tik netikęs rajonas.

Pagaliau surandame savo viešbutį Silken Al-Andalus Palace. Pastarasis nustebina prabanga, iš jo išeiti nelabai norisi, bet atvykom ne viešbutyje gulėti, tad traukiam ieškoti miesto, šį kartą su taksi.

Vos atvykus į miesto centrą, buvau tokia sužavėta, kad net nelabai galėjau parinkti žodžius, nusakyti šitam jausmui. Katedra, kurios dydis atima žadą, naujas metro, kuris lekia pro pat nosį, fontanai, žmonės, parkai... Viskas tiesiog nuostabu!

Informacijos centre pasiėmame žemėlapį. Suprantam, kad lankytinų vietų tiek daug, jog jų neįmanoma apžiūrėti per vieną dieną. Bandom ieškoti išeities – nusiperkame pažintinio-turistinio (hop on- hop off) autobuso bilietus, su kuriuo galima apvažiuoti visas lankytinas vietas.

Sėdam į autobusą ir apvažiavę visą jo maršrutą, suprantam, kad tai buvo ne pati protingiausia mintis, kadangi visi svarbūs turistiniai objektai yra aplink centrą, o toliau nuo centro esančios įžymybės ne sezono metu nedirbo arba renovuojamos.

Laikas paragauti tapų. Skanavom ir šaltų ir karštų, lietuviškai tai pavadinčiau karštos - troškiniai, šaltos - mišrainės... Nenustebino mūsų tapai, nusprendžiam, gal šokiai nustebins? Patraukiam į Flamenko namus. Tai buvo išskirtinio grožio 1,5 valandos reginys.

Apšilę nuo sangrijos ir nuostabaus reginio, patraukiam pamatyti naktinio gyvenimo, tik gaila, kad centre visos kavinės sausakimšos. Savaitgalis. Pasivaikščiojam aplink įspūdingąją katedrą, nueinam prie fontano, pasidžiaugiam gražiuoju parku. Nejučiomis lyginame viską su Paryžiumi.

Randame taksi ir keliaujame į viešbutį, kur kokteilių bare nemenka grupelė žmonių žiuri futbolo rungtynes. Prisijungiam ir mes. Nors Sevilijos komanda pralaimėjo, mūsų širdyse ji nugalėtoja. Pažadėję sau, jog būtinai čia sugrįšime, keliaujame laukti ryto.

Gavę nuostabiai karališkus pusryčius, restorane sutinkame tris rusų turistus kurie po stalu kraunasi pietus į kuprines, po kiek laiko teko matyti, kad ir vakariene pasirūpino.

Labai nesinori palikti ispaniškojo Paryžiaus, tačiau metas keliauti toliau. Keliam sparnus į Makaliaus rekomenduotą Rondą.

Ronda

Kelionė prasideda kalnų „autostrada“. Tik šį kartą kalnai pasipuošę žėrinčiomis upėmis. Būtų nuodėmė nenusifotografuoti. Padarę kelis nuostabius kadrus, brendam atgal link automobilio. Staiga suprantam, kad kažkas ne taip, jog po mūsų kojomis ne smėlis, o drėgnas molis. Kuo daugiau mes vaikštom, tuo daugiau jo prilimpa prie mūsų batų padų. Iki automobilio nueiname su gerokai pastorėjusiais batais. Beje, automobilio ratai taip pat „paaugo“. Nusprendėme negaišti laiko, šokam iš batų ir basomis riedam link Rondos.

Susiradome viešbutį. Hotel Don Miguel tikrai rekomenduoju šį viešbutį. Labai nuostabioje vietoje, tiesiai po Rondos pasididžiavimu – tiltu. Jei norite gauti kambarį su balkonu, užsisakykite kambarį rūkantiems.

Šokę į platforminius batus, stengiamės likti nepastebėti. Tik įpuolę į kambarį, nudaužom molio šedevrą nuo batų. Atsipūsti nusprendžiam balkone, kuriame yra poilsiui skirti baldai. Vos pravėrus balkono duris, atima žadą – esame tiesiog po Rondos pažiba – tiltu. Po balkonu tiesiog praraja, o priešais - turistams padaryta tilto apžvalgos aikšlelė. Mes rojuje!

Negalėdami atsidžiaugti reginiu, prasėdim ne vieną valandą, kol prisimenam, kad atvykome ne viešbutyje sėdėti. Lekiam ieškoti Koridos muziejaus.

Pusryčiai Rondoje

Nesunkiai jį suradę, nepasigailim. Daug pamatėm, sužinojom, tikrai buvo verta. Keliaudami link kito muziejaus nustembam, kad čia pastebimai pigesni suvenyrai. Atvykę į kitą muziejų, net nežinom, kas jame. Prie durų suabejojam ar išvis verta ten eiti. Matyt mūsų abejonę pastebėjusi kasininkė pasiūlo pigesnius bilietus. Žmonių mažai. Keliaujam žiūrėti. Radome kankinimų kambarį, dviejų šimtų metų senumo veikiančią muzikinę dėžutę, įmantriausių kamerų, pypkių ir šiaip keistų nematytų dalykų.

Kitas mūsų tikslas – vyno muziejus, kurio nepavyko aplankyti, nes sekmadieniais uždarytas.

Pasivaikščiojam nuostabiais kalnų šlaitais, kuriuose padarytos apžvalgos aikštelės. Prieš mūsų akis atsiskleidžia kerintis gamtos grožis. Vėstant orui, norisi kažkur pasislėpti, tad pradedam ieškoti vakarienės vietos. Suprantam, kad tai nebus lengva – sekmadienis. Aptikę dirbančią parduotuvėlę nusiperkam greito maisto ir keliaujam į savo nuostabųjį balkoną. Vakare apšviestas tiltas atrodo dar įspūdingiau, tad vakarieniaujam balkone.

Vakare šalta, vos +8, drėgmė, bet juk mes kalnuose. Susisukam į antklodes ir ramiai sulaukiam ryto. O rytas pasitinka saulute ir šiluma.

Keliaujam ieškot pusryčių. Pusryčiaujame terasoje, kuri tiesiog po tiltu. Dar kartą pasidžiaugiam, kad esame rojuje. Suvalgom kas liko po kinų turistų delegacijos ir pasidžiaugiam, kad spėjom, nes kaimynai, nusileidę pusryčiauti vėliau, liko be nieko. Kad ir kaip mums čia patiktų, laikas judėti toliau: o kitas kelionės tikslas – Gibraltaras.

Gibraltaras

Pagaliau nebe kalnų keliai! Net juokais pasiskundėm, kad per nuobodu važiuot tikrąja autostrada.

Pirmieji nesklandumai prasideda tada, kai navigacija neranda mūsų viešbučio adreso, tad bandom judėt tiesiog į patį Gibraltarą. Tik įvažiavus į pasienio miestelį La Linea pamatau viešbučio pavadinimą (Asur Hotel Campo De Gibraltar, labai patogi vieta, iki Gibraltaro pasienio nukeliausite pėsčiomis), suprantu, kodėl navigacija jo nerado, nes jis juk ne Gibraltare, o Ispanijoje.

Prisiregistravome ir tiesiai į balkoną, nes vėl tikimės nepakartojamo vaizdo. Atitraukiam užuolaidas – prieš mūsų akis Gibraltaro kalnas ir jūra!

Skaičiau, kad prie pasienio į Gibraltarą būna ilgos eilės, tad nešvaistome laiko. Eilių nebuvo, kontrolė vos akį per langą užmeta į pasus ir mes jau Jungtinėje Karalystėje.

Pirmiausias sutiktas objektas – oro uostas, bet lėktuvo sulaukti nesitikėjom, tad keliaujam toliau. Eismas toks intensyvus, kad laiko žioplinėti nelieka, radę aikštelę, paliekam automobilį ir einam ieškoti lankytinų vietų. Sutinkame gidą, kuris siūlo visas kalno žymias vietas aplankyt per 1,5 valandos už 25 eurus, kadangi neturėjome labai daug laiko, sutikome. Prie mūsų prisijungia anglų ir bulgarų poros. Visur užteko laiko, sužinojom istorijų, nusipaveikslavom su draugėm – beždžionėm.

Išleidžia mus miesto centre, kuriame neatsispiriu pagundai užlėkti į kelias parduotuves. Juk visi tvirtina, kad čia viskas pigiau. Nusivyliau radusi tik pigesnių cigarečių ir alkoholio. Staiga susivokiame, kad atostogos jau į pabaigą, o mes nebuvom paplūdimyje! Nusprendžiam aplankyti jūrą. Ne tik aplankėm, bet ir išsimaudėm Viduržemio jūroje sausio 15 dieną.

Tokie drąsūs buvome tik mes... Dar vieni turistai bandė degintis. O visi kiti vaikščiojo su striukėmis. Nespėjome į delfinų safarį, tad nusprendėme apsilankyti piečiausiame Europos taške. Per teleskopus apžiūrėjome Afrikos žemyną.

Sulaukę vakaro, norime aplankyti ir savo viešbučio miestelį La Linea. Apvažiavome ratą, patraukėme į Algecirą. Pasivaikščioję nuostabiu naktiniu pajūriu, kavinukėje pabendravę su vietiniais, pasiklausome istorijų apie amžiną Ispanijos ir Anglijos kovą dėl Gibraltaro, grįžtame į viešbutį.

Rytas, kelias į oro uostą, neapsakomas liūdesys, kad tai, kas nuostabu, turi pabaiga. Išvykstam namo.

Kelionė buvo puiki, tokia puiki, kad kiekvienam palinkėčiau bent kartą gyvenime pakeliauti ir pajausti tuos sparnus, kurie užauga pažindinantis su kitais kraštais.